pigus automobiliai

Pigaus automobilio kaina

Keistas dalykas su tais naudotais automobiliais – kai pasižvalgai vokiškuose autoportaluose, pamatai, kad jų mašinos – tokių pačių metų, su ta pačia rida, tos pačios komplektacijos, kainuoja bene dvigubai daugiau nei pas mus, bet dyvų dyvai, kada jie atvyksta į Lietuvą, toks jausmas, kad naudotų automobilių pardavėjai, matyt jausdami kažkokią socialinę atsakomybę, aprūpinti tautiečius pigiu transportu, juos pardavinėja į nuostolį.

Bet perekūpai nebadauja ir kažkaip uždirba pelną, o kada pamatai pas vokiečius automobilį už lietuvišką kainą, pasigilini į skelbimą – iš karto supranti – kur čia šuo pakastas? Tokiuose skelbimuose dažnai rašo nekrikščioniškai didelį mašinos kilometražą, kalba apie variklio, transmisijos defektus arba tas automobilis paprasčiausiai būna daužtas.




Schema yra paprasta kaip dvi kapeikos – imi nujodytą iki vėmimo kraujais automobilį, nusuki ridą ir pardavinėji beveik kaip naują – diedukas tik savaitgaliais važinėjo, sakys jie, stovėjo visą laiką garaže su mikro klimatų, patikins jie, važiuoja kaip bitė, ragins pirkti jie.
Čia dar gerasis variantas, o būna, kad nusiperka už skatikus daužtą, į Gordijaus mazgą susuktą geldą, arba iš kelių tokių suvirina vieną automobilį. Jums dar pasiseks, jei per prastai suvirintas siūles jis pradės rūdyti ir tą mašiną teks išmesti, o gali būti taip, kad į jus kažkas įvažiuos ir jūsų automobilis, praradęs bet kokį struktūrinį tvirtumą, susiskleis kaip tuščia limonado skardinė, o tada jus ir jūsų artimuosius gaisrininkai dalimis trauks, nes ne tik, kad kėbulas neatlaikys smūgio, bet ir dar Vokietijoje iššovusios oro pagalvės bus beveik garantuotai nepakeistos – vietoje jų bus prikimšta laikraščių, o visi davikliai, pranešantys apie oro pagalvių nebūvimą bus gudriai apgauti ir nuraminti.

Kaltas čia lietuvių provincialumas ir tikėjimas, kad sektis žmonėms gali be pastangų: mes įsivaizduojame, kad vokiečiai, pinigais apšašę biurgeriai savo eurų neskaičiuoja ir žarsto juos į kairę ir dešinę. Mums rodosi, kad jie savo automobilius prižiūri kaip muziejinius eksponatus, su jais beveik nevažinėja, laiko trumpai ir pirmai pasitaikiusiai progai keičia į naujesnį. Atskleisiu paslaptį – toks elgesys labiau būdingas Rytų Europos skeltanagiams, nes čia mes nemokam skaičiuoti pinigų, o vokiečiai yra vokiečiai, nes pinigais jie niekada nesitaško, jie yra taupi ir pragmatiška tauta, kuri, nusipirkusi naują daiktą, nepaleidžia jo iš rankų tol, kol jis neatsipirks.

Vokietija yra didelių atstumų šalis, kur važiuoti į darbą – šimtą kilometrų į vieną pusę, yra visiškai normalus reiškinys, jų didmiesčiuose kamščiai yra tokie, kad Vilniaus spūstys nervingai rūko kamputyje ir galiausiai – vokiečiai mėgsta su savo automobiliais keliauti, todėl perkant jų mašinas tikėtis mažos ridos yra taip pat naivu, kaip perkant kinietišką aifoną už trisdešimt dolerių, tikėtis gauti tokį patį, kaip originalą.

O didelė rida yra blogai, nes naujesni automobiliai yra renkami iš pigesnių, prastesnių komponentų, todėl jie nebegali ramia galva išvažinėti milijono kilometrų, kaip jų protėviai iš devyniasdešimtųjų – trys, keturi šimtai tūkstančių – geriausiu atveju, o tokius atstumus nuvažiuoti, kai tau reikia vien į darbą, vaikyti automobilį po porą šimtų kilometrų, penkis kartus į savaitę – tikrai nėra sunku.

Kitas variantas – papulti ant mašinos su užkalusiu varikliu, ar negyva transmisija – ten rida bus mažesnė, o jeigu ką – Lietuvoje pasidarysi kapitalinį remontą ir važinėsi sau ramiai. Jeigu pasiseks – taip, nes yra daug automobilių, kurių varikliai ar pavarų dėžės nesikapitalina remontui – Lietuvoje tiesiog nėra tokių specialistų ar įrangos, kurie galėtų suremontuoti sugedusį mazgą taip, kaip numatė gamintojas. Pavojus yra ir keisti numirusį agregatą į naudotą iš autolaužyno, nes ten nėra garantijų – kiek ta detalė bus pravažiavusi, išardyti ir apžiūrėti būklę ne visada gausis, kadangi išardžius daugelį modernių variklių, reduktorių ar pavarų dėžių, jų atgal nebesurinksi.

Norint įsigyti neblogą automobilį pigiai, yra tikėtis rasti Vakarų Europoje lengvai daužtą ir sutvarkytą Lietuvoje. Vakaruose techninė apžiūra yra grobuoniškai negailestinga – ten apžiūrimas kiekvienas varžtelis ir ji gali būti nepratęsta dėl tokių smulkmenų, kaip keli rūdžių taškiukai ant ratų arkos ar apsilupę dažai. Įvykus smulkiai avarijai, kada nėra pažeista automobilio struktūra, Vakarų Europoje, ypač Vokietijoje tai suremontuoti kainuoja labai brangiai, nes suklijuotas buferis ar išlygintas sparnas techninės apžiūros nepraeis – prašome naudoti originalias dalis ir remontuotis pas savo automobilio oficialų atstovą. Jeigu vartėte originalių detalių katalogus ir domėjotės oficialių atstovų darbų įkainiais, turbūt žinote, kad už smulkų kėbulo remontą gali tekti sumokėti pusę automobilio vertės. Kai tokios sąlygos ir kainos, pragmatiškas vokietis dažnai nutaria, kad jeigu jam susiremontuoti savo automobilį kainuos tą patį, kaip jį atiduoti draudimui, pasiimti pinigus už likutinę vertę ir pridėjus kelis tūkstančius eurų, nusipirkti visiškai naują, panašų automobilį iš salono, praktiški vokiečiai ilgai nedvejoja ir daro būtent taip, o jų senesnės, kiek apdaužytos mašinos draudimo bendrovių parduodami broliams lietuviams.

Yra net sąžiningų automobilių perpardavinėtojų kasta, kurie perka būtent tokias mašinas, jas čia Lietuvoje gerai suremontuoja ir parduoda. Tokie automobiliai yra labai populiarūs, nes rida nedidelė, pagrindiniai mazgai nenudėvėti, struktūriškai yra visiškai sveiki ir kaina yra tokia, kokią gali sau leisti statistinis lietuvis. Bet ir čia yra problema, nes nesąžiningi, stereotipiškai amoralūs pardavėjai jau pajuto, kad tokios mašinos yra populiarios, parsiduoda greitai, todėl pradėjo savo lavonus pardavinėti kaip lengvai daužtus, po smulkių kosmetinių remontų.

Dėl to variantų nėra – naudotus automobilius reikia pirkti su galva ant pečių ir gerai pasiruošus. Teks domėtis internete kaip skiriasi gamyklinės virinimo siūlės nuo garažinių, teks žinoti į ką kreipti dėmesį, kur dažniausiai slepiasi perekūpų užmaskuotos ydos, pirkti OBD skanerius, kad matytųsi tikroji rida, ar veikia visi davikliai, išmokti naudotis dažų storio matuokliais, galų gale – kreiptis į specialistus, kurie visa tai žino ir turi visą reikalingiausią įrangą, nes geri dalykai pas žmones neateina tiesiog šiaip sau ir dėl jų pasistengti visada reikia.

Grįžti prie visų straipsnių

back-arrow
Panašūs straipsniai